Lengva teigti, kad „Apple“ dabar pozicionuoja save kaip prabangos klasės technologijų teikėją. Tarp naujausių aukšto lygio mados, laikrodžių gamintojų, ir garsiojo 18 K aukso „Apple Watch“ dėka, kai kurie stebėtojai yra susirūpinę dėl įmonės tendencijos aptarnauti labai pelningą 1 proc. vartotojų, galbūt net mūsų sąskaita.
Tech. blogeris Johnas Gruberis ir „The Atlantic“ Robinson Meyeris neseniai pareiškė susirūpinimą dėl „Apple“ vidutinės klasės vartotojų aptarnavimo galimo atsisakymo. Meyeris net parašė: iki šiol „Apple“ buvo kompanija, orientuota į masinį vartotoją, tuo metu, kai patikimiausias pelnas galėtų būti gaunamas prabangos rinkoje. „Apple“ aptarnaudavo, jei ne neturtingiausia amerikietiškos visuomenės rinkos dalį, tai bent tą, kurį yra vadinama „vidutinė klasė“.
Bet ar tai tiesa? Norėdami suprasti „Apple“ kompanijos produktų vertę, siejamą su masinės rinkos apyvarta, palyginome kai kurių „Apple“ produktų įvadines kainas Jungtinėse Valstijose su vidutiniais mėnesio namų ūkio pajamomis tais metais, kai buvo išleistas į rinką kiekvienas tam tikras produktas. (Pajamų duomenys buvo gaunami iš JAV gyventojų surašymo, o prietaisų kaina – iš internetinių tyrimų.) Ankstyvieji „Apple“ produktai reikalavo daug daugiau (45% daugiau Macintosh atveju), nei vidutinės mėnesinės namų ūkio pajamos.
Taigi, galima pamiršti skurdžiausią Amerikos visuomenės klasę: kompiuteris, kuris kainavo apie trečdalį automobilio, vargu ar buvo nukreiptas į vidutinę vartotojų klasę. Tačiau tai ne tik įmonės funkcija, kuri orientuota į aukštos kokybės įrangą; tai istorija apie kompiuterių kainas ir požiūrį į istorinį Moore’o įstatymą. Todėl nuo tų laikų „Apple“ kompanijos produktai tapo labiau prieinami vidutinei klasei? Ar taip?
Mobilieji įrenginiai – tai būtent tai, kas priartino „Apple“ prie vidutinės vartotojų klasės. Paleidus į pardavimus, jų kaina siekė apie 10–12% vidutinių mėnesinių pajamų, o tai buvo daug mažiau nei to paties laikotarpio stacionarūs kompiuteriai (40%) ar nešiojamieji kompiuteriai (50%). Dabartinė „Apple“ produktų linija (pagal 2013 m. informaciją), tapo dar labiau prieinama vartotojams: „iPhone 6“ sieks mažiau nei 5% vidutinių namų ūkio pajamų, o 6+ – mažiau nei 7%.
„IMac“ siekė 25% vidutinių mėnesinių namų ūkio pajamų, o „MacBook“ – 30%. Tai, žinoma, labiau panašu į skirtą vidutinei klasei žaidimą – nuostabūs įrenginiai visiems – bet net ir šie skaičiai neparodė tikros realybės…
Visų pirma, buvo atsižvelgiama tik į pagrindinių modelių gavimo iš parduotuvės išlaidas, kurios neapėmė atnaujinimo išlaidų, pvz. tokių kaip atminties, arba ekranų didinimo, taip pat neskaičiuoja išlaidų už, pvz., programinę įrangą, duomenų, laikmenų, kt. programų, kas per metus galėtų lengvai padvigubinti įrenginio įsigijimo kainą. Pavyzdžiui, bazinis modelis „iPhone 6+“ sunaudoja 7% vidutinių mėnesio pajamų. Tarkim, galima jį atnaujinti iki aukštos kokybės modelio ir pridėti kasmetinį 45 eurus už išnaudotą duomenų kiekį per mėnesį, ir 45 eurus už programas ir muziką, ir kaina padidės net iki 27% – tai bus be abejo pigiau nei originalusis „Mac“, bet vis tiek nėra jau taip pigu. „MacBook“, kurio galiojimo laikas yra maksimalus, taip pat reikalauja 50% vidutinių mėnesinių pajamų.
Visų antra, nepaisant to, kad tokie įrenginiai vis dar buvo palyginus brangūs dalykėliai, jie tapo labiau prieinami dėka galimybei įsigyti norimą modelį išsimokėtinai. Reikėjo tiesiog užeiti į „Apple“ parduotuvę, užsiregistruoti kredito kortelei gauti ir pasirinkti sau tinkamą modelį. O tai buvo beveik neįmanoma net nuo 1990-ųjų.
Negalima vizualizuoti taip pat ir kokybinės vertės. Galbūt vartotojai manė, kad „MacBook Pro“ tikrai yra vertas patirti finansinį stresą jį įsigyjant, bet… Norint įvertinti pradinę sandorio kainą, reikėtų palyginti ją su vidutinės klasės finansinėmis galimybėmis. Ir tai yra paprastas ir protingas būdas pamatyti, kaip „Apple“ apibendrina ir siūlo egalitarinius produktus. Todėl paaiškėjo, kad mintis, jog „Apple“ kompanija gamina produktus įvairių pajamų vartotojams, kaip ir yra tiesa, bet… Ar visi vidutinės klasės vartotojai gali jas sau leisti?
Iš tikrųjų nuo 2009 m. stebėtojai dokumentavo, kaip „Apple“ kompanija kovojo už įėjimą į masinę rinką, tokią, kai pvz., Indijos. Tada „iPhone“ kainos buvo nepasiekiamos net ir daugeliui vidutinės Indijos vartotojų klasės atstovams. Deja.
Kinijos juodojoje rinkoje buvo matyti, kad mobiliesiems įrenginiams „nereikia kainos“, kad jie įsilaužtų į vidurinės klasės rinką. Straipsnyje „New York Times“ buvo rašoma, kad kontrabandininkai mažina juodos rinkos telefonų kainas, nes paklausa yra „išeikvota“ net ir tada, kai įrenginiai oficialiai jau yra parduodami šalyje. Atkreipdamas dėmesys į tai, kad „iPhone“ yra tik vienas iš daugelio variantų. O vietinės kompanijos, tokios kaip„ Xiaomi“ ir „Meizu Technology“, konkuruoja su „Apple“ tik dėl prestižo, o kaina jų yra perpus mažesnė.
